Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ekologija ir tvarumas tampa vis svarbesniu prioritetu. Tvarumo idėjos neaplenkia ir laidojimo sektoriaus – specialistai skaičiuoja, kad ekologiškų laidotuvių bei kremacijos poreikis auga, o atsisveikinimas su artimuoju tampa trumpesnis, mažiau dėmesio skiriama prabangai ir išskirtinėms dekoro detalėms, pasirenkami aplinkai draugiškesni ir tvaresni sprendimai.
Specialistai sutinka, kad kremavimo procesas yra ekologiškesnis už įprastą laidojimą į žemę. Ekologiški karstai, kuriuose kremuojami mirusiųjų palaikai, gaminami iš natūralių medžiagų, medienoje nėra chemikalų, todėl per tam tikrą laiką jie lengvai suyra ir neteršia aplinkos. Laidojant tradiciniu būdu, karstas žemėje taip pat suyra, bet tai − kur kas ilgesnis ir mažiau ekologiškas procesas. Laidojant užkasami dideli kiekiai metalo, švino, plastiko, dažų. Taip pat reiktų nepamiršti, kad su kūnu laidojami ir sintetiniai rūbai, metalinės karsto dalys.
Kitas tvarumui svarbus laidojimo aspektas – užimamas žemės plotas. Kapavietėms reikia daug vietos ir priežiūros, pasitaiko ir tokių atvejų, kad velionių artimieji gyvena toli, arba dėl kitų priežasčių negali tinkamai prižiūrėti kapo, todėl kapavietė apleidžiama ir netinkamai išnaudojamas žemės plotas.
Tikimasi, kad ateityje vis populiaresniu sprendimu taps pelenų išbarstymas. Tai ne tik sentimentalus būdas atsisveikinti su artimuoju, bet ir būdas iš dalies išspręsti problemą tiems, kas neturi šeimos kapaviečių.
Tikimasi, kad ateityje Lietuvoje turėsime ir ekologiškas miško kapines − tokia praktika pasiteisino kai kuriose užsienio šalyse. Jose leidžiama laidoti tik visiškai nebalzamuotus kūnus, aprengtus natūralių audinių drabužiais arba visiškai suyrančias urnas. Čia nestatomi paminklai, kapavietės žymimos paprasta akmenine lentele ar akmenuku.